Pirmosios sportinių balandžių varžybos Kaune

Giliajame „sovietmetyje“ nepartinių organizacijų buvo vos kelios. Tuomet valdžios struktūrose palankiai buvo žiūrima į gamtosaugą. Tuo pasinaudoję kauniečiai užregistravo Kauno dekoratyvinių paukščių ir žuvyčių mėgėjų draugiją prie Kauno miesto tarybos. Šios draugijos aktyvas buvo Kauno turgaus prekeiviai, prekiaujantys minėtais paukščiais ir balandžiais. Nors Kaune buvo keletas turgų, tačiau prekyba balandžiais vyko tik viename, kurį nurodydavo atitinkami valdininkai.

1969 metais toks turgus buvo Šančiuose, kur ne tik prekiauti, bet ir pasidalinti patirtimi atvykdavo ne tik Kauno bet ir Klaipėdos, Vilniaus, Suvalkijos bei Alytaus balandininkai. Sportiniai balandžiai tuomet buvo ne per didžiausioje pagarboje. Ir juos laikantys, taip pat laikydavo ir dekoratyvinius. Pagrindinis sportinio balandžio kokybės požymis buvo užsienietiškas žiedas. Daugiausia tai priklydę jūroje arba Lenkijos pasienyje sugauti egzemplioriai. Jų jauniklius balandininkai daugumoje netreniruodavo, bet naudojo kitų balandžių auginimui. Tačiau tarpe šių balandininkų atsirado ir tokių, kurie bandė šių balandžių gebėjimus. Pvz. suvalkiečiai atsiveždavo Kaunan ir iš turgaus paleisdavo 40 – 80 km skrydžiui. Kitą turgų atveždavo parodyti, kartas taip laimėdavo lažybas. Vien sportinius augino tik J. Petrulis Vilniuje, vienas balandininkas Kybartuose ir vienas Drevernoje. Tačiau tik vienintelis P.Armonas bandydavo sistemingai treniruoti savuosius sportinius balandžius, leisdamas skristi vidutiniais 50 -150 ir net 200 km atstumais įvairiomis kryptinis. Jis bandė net nustatyti skridimo laiką priprašęs draugą nuvežti ir paleisti balandžius sutartą valandą, o pats laukdavo sugrįžtant. Kartais jie parodydavo ir tais laikais didelį iki 70 km/val. greitį. Tuo laiku į balandžių turgų užklysdavo ir vienas kitas diletantas, kuris norėdamas pademonstruoti savo numanymą pradėdavo kritikuoti atneštus į turgų balandžius. Tokiai kritikai papuolė ir sportiniai balandžiai, tuomet „goncais“ vadinami. Taip karštą 1969m. birželio paskutinį sekmadienį buvo mestas iššūkis „goncų“ laikytojams – ko verti jų balandžiai? Tam išsiaiškinti buvo nutarta surinkti balandžius liepos 6 d. iki 7 val. ryto ir nuvežus į Vilnių, vietoje 1 val. pailsėjus paleisti skrydžiui namo.

Varžybų pradžia

Kaip minėta – balandininkų organizacinė „Meka“ buvo turgus: tuo laikotarpiu Karmelitų turgus, vėliau – Šančių turgus, dar vėliau – Kalniečių turgus. Taigi, sportinių balandžių pirmieji organizaciniai daigai ir išdygo turguje

Varžybų pradininku buvo daug skaitęs apie užsienio balandžius (daugiausia Die Sporttaube ir Anglijos Rracing Pigeons žurnalus) KPI absolventas Vaidotas. Pats jis turėjo vos porą sportinių balandžių, kuriuos buvo gavęs iš Jono Petrulio. Norėdamas patikrinti balandžių kokybę jis kas antrą dieną balandžius veždavo 25 -50 km. Tačiau registruoti jų grįžimo laiką vienam buvo labai sunku. Beveik niekas jokių laiko automatinių registratorių neturėjo ir važiuodami išvykon nuvežę keletą dešimčių kilometrų tik grįžę namo galėjo pasakyti kiek parskrido. Tais laikais sportinio balandžio kokybė buvo nustatoma pagal jo išvaizdą, jo plunksnų, raumenų ir griaučių standumą. Daug aiškinti nereikėjo kad būtu suvokta varžybų nauda vertinant sportinius balandžius. Nesant automatinių registracinių priemonių – laiką registruodavo varžybų laiko arbitras, kurio laikrodis buvo laiko matuokle, o telefono skambutis – signalas atžymėti laiką. Pranešti apie parskridimą turėjo balandžio savininkas (skambinant reikėjo sakyti savo vardą ir kontrolinio žiedo Nr.). Tokiu arbitru buvo i6rinktas Kauno senamiestyje skaitlingiausi1 balandžių būrį turintis Juozas Pauras, kuris dėl asmeninių aplinkybių pirmose varžybose nedalyvavo, tad sutiko būti arbitru naudojant savo namų telefoną.

Balandžiai varžyboms buvo renkami starto dieną. Surinkimas tęsėsi nuo 7 iki 8 val. 8:30 balandžiai buvo išgabenti Vilniaus kryptimi ir Katedros aikštėje pabuvę iki 11 val. dalyvaujant Vladui Bražinskui ir Jonui Petruliui - starto liudininkams paleisti skrydžiui. Pirmieji balandžiai pasirodė po pusantros valandos, tai yra apie 12:30. Pirmuoju, kaip ne keista, parskrido varžybų iniciatoriaus Vaidoto vienintelis balandis, po kelių minučių pribuvo ir Prano Armono penketukas. Kitiems balandininkams teko palaukti dar pusvalandį arba daugiau. Taigi, Kauno balandininkai dar turguje sužinojo jiems dar nežinotus skridimo greičius ~57,5 km/val. Nors dabar šis greitis atrodo visai kuklus, bet tada, kai auto greičio lubos - 110 km/val., atrodė nemenkas. Tais metais daugiau varžybų nebuvo organizuota. Laimei, piktos kritikos dėl varžybų rezultatų nustatymo nebuvo, todėl kasmetinės balandžių parodos metu 1969 gruodžio 5 d. sportinių balandžių mėgėjai susibūrę nutarė įsteigti parodos organizatorių – Kauno Dekoratyvinių Paukščių ir Žuvyčių Draugijoje Sportinių balandžių mėgėjų sekciją. Oficialus sekcijos, kaip Draugijos struktūrinio vieneto įteisinimas įvyko po Naujųjų 1970 metų. Sekcija naudojo draugijos patalpas senamiestyje. Čia dar žiemos mėnesiais gimė pirmosios varžybų taisyklės. Pažymėtina, kad susirinkimuose nebuvo toleruojama vaišės ir  ypač svaigalai. Susirinkimų dalyviams galiojo „sausas“ įstatymas ir tai visi suprato daugelį metų. Vlado Bražinsko, Juozo Pauro ir Vaidoto Stanevičiaus pastangomis buvo pagaminti polietileniniai žiedeliai jauniems balandžiams žieduoti, kuriais buvo žieduojama keletą metų, kol užmezgus dalykinius ryšius su Maskvos balandininkų klubu buvo gauti presuoti aliuminio žiedeliai. Apart žiedelų buvo susipažinta su kiek didesnę patirtį turinčiais balandininkais V.Bogdanovu ir A.Sakojanu. Pastarasis buvo ornitologas mokslininkas, ne tik tyrė balandžių orientacijos principus, b et ir turėjo glaudžius kontaktus su Čekoslovakijos balandininkais, o pastarieji – su Vakarų Europos balandininkais. Minėtas Anatolijus Sakajanas perleido keliolika varžybose tikrintų balandžių, kurie pastebimai pagerino  J.Pauro, V.Stanevičiaus, V.Blažinsko ir kitų veislynus. Tiktai P.Armonas principingai laikėsi savo atrinktųjų linijų ir daugiakovėje būdavo pirmas arba antras. Taip nuo 1970 užsisuko sportinė balandininkystė Kaune ir dabar artėjant prie jubiliejinio keturiasdešimtmečio galima drąsiai tikėtis kad bus ir kiti jubiliejai.

Sėkmės, kad jos nestigtų!

Vaidotas